Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Levis

Primo Levis (Primo Levi, 1919–1987) – italų rašytojas, vienas žymiausių holokausto liudytojų Europos literatūroje, Aušvico mirties stovyklos kronikininkas. Gimė Turine, pasaulietiškoje, intelektualioje ir jau susiliejusioje su italų kultūra žydų šeimoje. Nuo paauglystės mylėjo Alpių kalnus, pats užsiėmė alpinizmu, buvo itin gabus ir literatūrai, ir tiksliesiems dalykams, galiausiai universitete pasirinko studijuoti chemiją, siekė tapti mokslininku. Tačiau 1938 m. diktatoriaus Benito Musolinio (Benito Mussolini) valdžiai priėmus rasistinius įstatymus, diplomą galėjo gauti tik padarius išimtį, negana to, pažymėtą diskriminuojančiu antspaudu „žydų rasė“. Nuo 1941-ųjų, pridengęs savo kilmę fiktyvia pavarde, dirbo farmacijos įmonėje. 1943 m., naciams okupavus Šiaurės Italiją, buvo slapstomas bičiulių, vėliau, ginkluotas tik mažu revolveriu, prisijungė prie Alpių kalnuose veikusios partizanų grupės, kurią netrukus išdavė saviškis. Levis buvo sučiuptas grupę apsupusių fašistų milicininkų. 1944 m. vasarį jis pateko į pasmerktųjų traukinį, gabenusį Italijos žydus į vieną baisiausių nacių koncentracijos stovyklų – Aušvicą (arba Osvencimą, Lenkijos teritorija), kur per karą išžudyta beveik pusantro milijono žmonių, daugiausia dujų kamerose. Stovykloje Levis išbuvo beveik metus. Išlaisvinimo sulaukė labai išsekęs, bet gyvas – kurį laiką dirbo chemiku nacių prie Aušvico statytoje gumos gamykloje ir buvo slapta maitinamas civilio italų darbininko.
Grįžęs į gimtąjį Turiną dirbti chemiku, Levis iš karto ėmė rašyti memuarus Jei tai žmogus. Dar būdamas lageryje pajuto, kad juos kažkas tarsi diktuoja iš vidaus. Atrama jam buvo nuo jaunystės žavėjęs klasiškasis Dantė, kurio Dieviškosios komedijos eiles kartojo Aušvice, kad tikrovės pragare dar galėtų suvokti Dievo balsą ir prisiminti, kas pats esąs. 1946 m. rankraštis jau buvo baigtas, tačiau net kelių leidyklų atmestas teigiant, kad pasakojama be emocijų, kad tekstas neatitinka gero literatūrinio skonio, be to, pokario skaitytojai tokių drastiškų prisiminimų vengs. Nesuprasta, kad Levis tapo literatūros novatoriumi – jis atrado būdą, kaip perteikti brutalaus atvirumo tikrovei ir distancijos, siaubo ir gelbstinčios ironijos, nevilties ir tylaus širdies balso derinį. „Levis nerėkė, nepuolė, nekaltino todėl, kad nenorėjo rėkti. Jis norėjo kur kas daugiau: kad suriktų skaitytojas“, – teigė jo bičiulis, italų rašytojas Ferdinando Kamonas (Ferdinando Camon). Knyga pasirodė mažoje leidykloje ir iš karto nugrimzdo į užmarštį. Panašiai nebuvo pripažintas ir tuo pat metu parašytas Balio Sruogos Dievų miškas, kurio groteskas ir juodasis humoras stalininei cenzūrai atrodė kaip pasityčiojimas. Laikas tokiai literatūrai, kuri skonio ar ideologijos rėmus laužė pačiu tikrovės liudijimo būdu, atėjo tik po daugiau nei dešimties metų. Sruogos kūrinys pirmąkart publikuotas 1957-aisiais, Levio memuarai Jei tai žmogus didžiausioje Italijos leidykloje „Einaudi“ perspaudintas 1958-aisiais. Abi knygos sulaukė didžiulio populiarumo ir daugybės vertimų, tik Dievų miškas anuomet negalėjo pasklisti Vakaruose. Levis tapo tarptautine literatūros įžymybe, katastrofą atlaikiusio europietiškojo humanizmo simboliu. Sruoga jau buvo miręs.
Būdamas maždaug keturiasdešimties Levis pajuto atradęs tikrąjį talentą ir galutinai pasuko rašytojo keliu. Jis pradėjo vis plačiau skleisti žinias apie lagerių tikrovę, žadinti Europos istorinę atmintį, pakartotinai paskelbęs knygą apsilankė daugybėje mokyklų, atsakinėjo į jaunų italų klausimus apie holokaustą (šie klausimai ir atsakymai publikuoti knygos Jei tai žmogus vertime į lietuvių kalbą). 1961 m. buvo išleistas jo memuarų tęsinys Paliaubos apie ilgą grįžimą iš lagerio į Italiją per nusiaubtą Vidurio Rytų Europą, taip pat virtęs dokumentinės literatūros „bestseleriu“. 1984-aisiais – romanas Jei ne dabar, kada? apie žydus, per holokaustą tapusius partizanais Baltarusijos miškuose, o vėliau prasiveržusius į Vakarus. Levis taip pat ėmė rašyti esė, poeziją, yra laikomas novelių meistru, sugebančiu keliuose puslapiuose labai lakoniškai sukurti ribinio žmogaus išbandymo situaciją, kurioje patikrinamas jo vidus, egzistencinė šerdis, o potekstėje lieka daugybė neatsakomų klausimų. Klasikinėje novelėje „Marinezės mirtis“ nacių kareiviai, sugavę du italų partizanus, sunkvežimiu veža juos tardyti. Pamatęs už sargybinio diržo užkištos granatos kotą, suimtasis nusprendžia ištraukti žiedą ir susiprogdinti kartu su vokiečiais. Novelės veiksmas – dešimt sekundžių, per kurias žmogus turi įveikti pirmykštę savo kūno baimę mirti. Novelėje „Lokio mėsa“ jauni alpinistai įstringa nepažįstamoje užsnigtoje perėjoje ir turi joje praleisti naktį. Savitvardą išlaiko tik vienas jų, kitiems mįslingai ištaręs: „Blogiausia, kas gali nutikti – kad paragausime lokio mėsos“. Kiti tik vėliau supranta, ką tai iš tiesų reiškia: reikia nenumirti per naktį likus vieniems nežmoniškame šaltyje, o grįžus išdidžiai pasakyti, kad kopimas puikiai pavyko. „Tai buvo lokio mėsa. Patikėkite manimi, ponai, praėjo daugybė metų, ir aš gailiuosi, kad suvalgiau jos tiek mažai. Tikiuosi, kad jums nusišypsojo laimė gauti iš gyvenimo tai, ką ir man, – šiek tiek malonumų, pagarbos, meilės ir sėkmės. Bet, tiesą sakant, nė vienas iš tų dalykų anei trupučio neprimena lokio mėsos skonio: tai skonis, kurį pajunti būdamas stiprus ir laisvas, vadinasi – laisvas klysti; tai skonis, kurį jaunas pajunti kalnuose, tapęs savo paties valdovu, o tai reiškia – pasaulio valdovu.“ Perėjusio per Aušvico prarają, nesugniužusio ir pelniusio pasaulinę šlovę rašytojo tekstuose tokie žodžiai toli gražu neskamba kaip tuščia patetika.
Levio išbandymai nesibaigė po karo – nepaisant didžiulės kūrybinės sėkmės, daugelio premijų ir pelnyto pasaulinio autoriteto, nuo 1963 m. jam teko kovoti su nuolat grįžtančia depresija, neleidusia pamiršti išgyventų vaizdų. Mirė 1987 m. staiga nukritęs nuo laiptų savo gimtuosiuose namuose Turine.

Mindaugas Kvietkauskas

Literatūra

Levis

Ar žinote, kad...